Kliuni muziejuje

Vertikaliame krištolo karste
iš bažnyčių lobynų atgabentas
dvimetrinis ragas –

iškilmingas įrodymas, kad vienaragiai egzistuoja

nors kaip pasipūtęs XXI a. žmogus
žinojau, kad čia narvalo iltis
tai nemenkino jos daromo įspūdžio:
rantyta, pilko kaulo vandenynų ietis
aštri smailė
akivaizdžiai skirta kautis

prie jos sutikau pamaldų viduramžių žmogų

nuosprendis mums buvo bendras: mirtis
daiktų, molekulių kelionės, jausmai ir visa kita
tik man kelionių buvo žadama daugiau

dar nespėjus mirti spalvinga kuprinė, kedai
violetinio aksomo sijonas, kiti daiktai ir niekučiai
išvyks į labdarynus (per badmetį nieks nesuvalgys odos dirbinių)
arba iš lėto keis spalvas sąvartynuose
gal vandens keliais kokia šiukšlė pasieks tropinę salą
šventvagiškai įsitaisys
narvalo skrandyje

ko gero, šios banalios detalės
padeda negalvoti apie esmę, –
toks gūglo ir feisbuko paveiktas mąstymas

bet galbūt patyriau tą pačią
pagarbią baimę, estetinę kapituliaciją
kaip ir viduramžių žmogus
savom akim išvydus stebuklingąjį ragą
galintį išvalyti užnuodytas juodas upes
galintį pasmeigti tave, perverti tą išpuoselėtą
išvargintą kūną –
tada tiesiog virsi mėsa

būtų teisinga, jei po to mane
kas nors suėstų